Žurnalas „Teatras“ – apie Eimunto Nekrošiaus, Oskaro Koršunovo, Artūro Areimos, Kirilo Glušajevo spektaklius, projektą „Operomanija“ ir kita. Klaipėdos uostamiestis su keista XX a. istorija – nuo Prūsijos provincijos, Lietuvos valstybės (Sovietų Lietuvos) iki naujojo amžiaus – pastaraisiais metais sparčiai vystosi. Didžiulis Baltijos jūros terminalas, kruizinių laivų terminalas, iš Vokietijos ir Skandinavijos atvykstantys keltai, unikali Kuršių nerija (tereikia persikelti per sąsiaurį, ir atsiduri neįprastame kurorte), puikus greitkelis į Kauną ir Vilnių, susisiekimas geležinkeliu – visa tai formuoja naują miesto gyvenimą.
Klaipėdos dramos teatras pastaraisiais metais taip pat pasikeitė – praeityje likęs rekonstrukcijos laikotarpis, kai trupė dirbo Žvejų kultūros rūmuose, ir grįžimas namo su naujojo direktoriaus Tomo Juočio ir meno vadovo Gintaro Grajausko komanda.
Prieš dvejus metus Tomas ir Gintaras nusprendė rengti tarptautinį festivalį, norėdami susigrąžinti auditoriją, kurią teatras prarado paskutiniaisiais metais prieš renovaciją. Festivalis – tarptautinis, o jo programa šiuo metu žymi sezono pabaigą. Festivalio principas – Klaipėdos dramos teatras yra pagrindinė veiksmo vieta, teatro pastatas užtikrina galimybę sudaryti didelę programą ir ją parodyti, čia yra trys scenos – didžioji ir mažoji salė bei studija kameriniams pasirodymams. Trečiaisiais festivalio metais organizatoriai nusprendė papildyti programą Lietuvos teatro vitrina ir sukviesti į Klaipėdą tarptautinę ekspertų, teatro kritikų ir prodiuserių grupę. Tuo tarpu garsusis Vilniaus festivalis „Sirenos“ rudenį pristatys savo sudarytos vitrinos versiją, taigi, Lietuvos teatras yra palaikomas net iš dviejų pusių. Mintis Klaipėdoje parodyti spektaklius iš įvairių Lietuvos vietų ne tik svečiams, bet ir savo miesto auditorijai, taip pat geras dalykas – klaipėdiečiams pasisekė, nes jie galėjo pamatyti įdomiausius paskutinių sezonų spektaklius. Pasak organizatorių, jie nesiekia pristatyti vien tik premjeras – šiemet jie rinkosi lietuviškus spektaklius iš pastarųjų penkių teatro sezonų. Parodė tai, kas buvo įdomiausia jiems patiems. Taigi, Klaipėdoje pristatytos Lietuvos teatro vitrinos programa yra labai asmeniška ir būtent tuo patraukli.
Penkiolika spektaklių, įskaitant du Eimunto Nekrošiaus pastatymus. Šešios dienos. Tarptautinė ekspertų grupė, kuriai buvo sukurtos idealios sąlygos – apgyvendinimo organizavimas, papildomų priemonių paketas, privalomi subtitrai anglų kalba kiekviename spektaklyje, draugiška atmosfera. Kasdieniai įvadinių pasakojimų pobūdžio susitikimai su spektaklių kūrėjais ir vakare vykstantys aptarimai.
Svarbus įvykis – Ramunės Marcinkevičiūtės bei Ramunės Balevičiūtės sudarytos knygos „Šiuolaikinis Lietuvos teatras: kuo esame ir kuo galime būti įdomūs kitiems“ pristatymas. Knyga išleista dviem kalbomis – lietuvių ir anglų. Pirmoje knygos dalyje pasakojama apie skirtingų kartų lietuvių režisierius: Vaitkų, Nekrošių, Tuminą, Varną, Koršunovą, Ross. Antroji dalis – pokyčių, naujų vardų, naujosios dramaturgijos, šiuolaikinio šokio ir jaunųjų žiūrovų teatro vystymosi analizė.
Vien pervertus šios knygos puslapius darosi aišku, koks turtingas yra Lietuvos teatro gyvenimas – mes daug ką praleidome ir turime vytis, o kai ką, perskaičius esė, norisi būtinai peržiūrėti.
Klaipėdos festivalio programa visiškai atspindi knygos turinį – joje pristatoma ir šiuolaikinė Lietuvos dramaturgija, įskaitant spektaklius pagal Gintaro Grajausko, Birutės Kapustinkaitės, Mariaus Ivaškevičiaus pjeses, šiuolaikinio šokio teatras bei įvairių menų ir net mokslo sandūrą atspindintis eksperimentinis teatras ir naujas projektas „Operomanija“ (jo kūrybinė komanda laimėjo Lietuvos paviljonui pagrindinį apdovanojimą šių metų Venecijos bienalėje).
Programoje buvo ir du paties Klaipėdos dramos teatro spektakliai, kurie 2018 metais buvo pastatyti didžiojoje scenoje.
Pirmasis vakaras – Gintaro Grajausko spektaklis „Kas prieš mus“ apie nuostabią Fiumės valstybę, po Antrojo pasaulinio karo įkurtą mažame Viduržemio jūros pakrantės mieste, kurią valdo poetai, menininkai, filosofai, muzikantai ir anarchistai, vadovaujami Gabrielės D’Anuncijaus. Pjesė apie tai, kaip valdymo principu pasirinkta kūrybinė laisvė perauga į fašizmą, kaip menininkai pakeičiami buhalteriais juodomis uniformomis, kaip vyrų pasaulis, kuriame moters vieta – būti mūza arba būti palydove, iš fantazijų ir svajonių apie amžinąjį grožį pasaulio virsta griežtų taisyklių ir primityvių tikslų pasauliu. Spektaklio režisierius – Jonas Vaitkus, o atlikti pagrindinį vaidmenį teatras pasikvietė Rolandą Kazlą – užburiančia charizma išsiskiriantį aktorių, lengvą ir tuo pat metu gilų, puikiai valdantį ir kūną, ir balsą.
Antras didelis teatro spektaklis – Eimunto Nekrošiaus pastatymas. Spektaklio istorija nepaprasta. Ją sužinojau iš teatro direktoriaus Tomo Juočio. Jo pokalbiuose su vienu žymiausių Lietuvos publicistu ir filosofu Leonidu Donskiu, kuris buvo teatro meno tarybos narys, nuolat iškildavo Servanteso ir Don Kichoto istorija.
Tomas Juočys: „Leonidas buvo didelis Servanteso žinovas, jis buvo įsimylėjęs jo kūrinius, tyrinėjo Servanteso kūrybą ir skelbė savo straipsnius apie šį autorių. Kartą Klaipėdoje, besėdint ir besikalbant apie būsimą repertuarą, jis pasakė, jog viską atiduotų, kad tik kuris nors iš didžiųjų Lietuvos režisierių Klaipėdoje pastatytų „Don Kichotą“. Sakė, kad mestų visus savo reikalus, atvyktų į teatrą ir kartu su visu teatru dirbtų statant tokią premjerą, aiškindamas aktoriams Servanteso kūrybą. Pakalbėjom, pasvajojom, po to jis staiga mirė. O mums kažkoks jausmas širdyje liko, kad reikėtų įgyvendinti jo svajonę, rasti ką nors, kas susidomėtų šia idėja. Ir, žinoma, kas gi kitas galėtų būti? Mes netgi paraleles įžvelgėme – kad Servanteso „Don Kichotas“ yra būtent Nekrošius. Buvau su juo susitikęs, pasikalbėjom apie galimybę dirbti pas mus, o tada jis sako: „Gerai, o ką turėčiau jūsų teatre pastatyti?“ Aš sakau: „Servantesą, Don Kichotą.“ Nekrošius patylėjo, o po to pasakė, kad tai labai įdomu, kad norėtų perskaityti kūrinį ir pagalvoti, kaip tai padaryti. Mums susitikus, jis sako, kad jam reikia laiko pagalvoti, ir taip tęsėsi keletą savaičių. Aš atvažiuoju, o jis atneša man tris sąsiuvinius. Jis visa tai parašė, galvodamas apie „Don Kichotą“, visas šias pastabas, tačiau jis taip ir nenusprendė, ką su visu tuo daryti teatre. Aptarinėjome tai devynis mėnesius. Kartą jis paskambino ir pasakė, kad ryte viską sugalvojo, tačiau neturėjo laiko užrašyti ir kad vis dar turi abejonių. Tuomet pasakiau, kad gal geriau tegu jis pats sugalvoja, ką norėtų pastatyti. Jis pasiūlė tris pavadinimus, įskaitant Saulių Šaltenį – pastarojo knygą perskaičiau per naktį. Žinau, kad ten yra daug sudėtingo teksto, tačiau mums, lietuviams, tai yra labai aiški knyga. Mes supratome, kad knyga – nuostabi, tačiau negalėjome sugalvoti, kaip visa tai perkelti į sceną. Bet kaip galėtume nepasitikėti Nekrošiumi? Ir jau kitą dieną aš jam paskambinau ir pasakiau – darykime. Žinoma, jis ir Šaltenis buvo draugai, jau daugelį metų, ir bendrų darbų buvo turėję, ir mums buvo tikrai svarbu, kad jie vėl kartu dirbs čia, Klaipėdoje. Aš paskambinau Šalteniui ir pasakiau, kad mes štai nusprendėme pagal jo romaną sukurti spektaklį, dėl to jis tikrai labai apsidžiaugė ir taip pat iš karto paskambino Nekrošiui, po to atvyko į mūsų teatrą ir žiūrėjome mūsų spektaklius. Tuomet Saulius pasakė, kad labai džiaugiasi, jog tai bus Klaipėda ir mūsų teatras, taip pat, kad jam labai patiko mūsų spektakliai ir aktoriai, ir kad čia visų dėmesys sutelktas į darbą.“
Savaime suprantama, kad spektaklis „Kalės vaikai“ tapo Klaipėdos teatro pasididžiavimu. Jame vaidina ir aktorius Darius Meškauskas, kurį Maskvoje prisimena ir žino dėl vaidmenų Oskaro Koršunovo spektakliuose (Hamleto vaidmuo Koršunovo „veidrodžių“ spektaklyje (red. pastaba)). „Mitologija ir gyvenimas, mirtis ir gyvenimas, amžinybė ir kasdienis gyvenimas – šiame spektaklyje viskas organiškai susijungia ir pereina vienas į kitą“, – kaip rašoma anotacijoje.
Spektaklis kupinas jausmų, simbolių, alegorijų, visi vaidmenys jame reikšmingi, nėra epizodinių, nei vienas herojus nėra atsitiktinis. Kiekvienas iš jų yra milžiniško siužeto, supinto iš tikrų krikščioniškos ir pagoniškos Lietuvos istorijų, legendų ir padavimų, dalis.
Klaipėdoje buvo rodomi du OKT (Oskaro Koršunovo teatro) spektakliai. Vienas jų sukurtas naujosios kartos Koršunovo aktoriaus iš priešpaskutinio kurso. Spektaklį „Pamišėlis“ (pagal Gogolio „Pamišėlio užrašai“) inicijavo aktorius Eimantas Pakalka, palaikant Koršunovui. Antrasis spektaklis – „Terapijos“, pagrįstas kone dokumentine Birutės Kapustinkaitės drama apie onkologinės ligoninės moterų skyrių, tam tikru mastu yra naujas „Vėžininkų korpusas“, kurio priešakyje – moterys, o ne vyrai. Pasaulis keičiasi, ir lyčių tendencijos keičia dramos herojus. OKT teatras subūrė garsiausias Lietuvos aktores, kurios pirmą kartą drauge pristatė įvairias teatro mokyklas ir savo aktorystės patirtį šioje Kirilo Glušajevo režisuotoje istorijoje, paprastoje tik iš pirmo žvilgsnio, tragiškoje, tačiau lengvoje ir kupinoje meilės jos dalyvėms.
Lietuvos nacionalinis dramos teatras dalyvavo programoje su norvego Jo Strømgreno režisuotu spektakliu. „Durys“ – tai režisierių itin dominančios temos – uždaros visuomenės ir joje vykstančių manipuliacijų ir jai būdingų smurto bei pasitikėjimo apraiškų tyrimas. Spektaklio nepavadinsi šokio teatro pasirodymu, jo pasakojimas nuaustas iš judesių, muzikos, plastikos ir aktorių balsų (legendinė „neegzistuojanti“ Strømgreno kalba vėl veikia). „Duryse“ pasakojama XX a. istorija, su jos tragedijomis, iš kasdienybės sparčiai dingstančiais namų apyvokos daiktais, kurie dar vakar buvo tokie apčiuopiami ir būtini: pašto dėžutė, patefonas, arbatos servizas, durų skląstis, nuotraukos, šūsnys ranka prirašytų popierių tarp šiukšlių. Strømgrenas sukūrė kažką panašaus į skaistyklą, kur kiekvienas laukia savo išėjimo, įkalinimo pabaigos, ir negali atsiplėšti nei nuo vietos, nei nuo žmonių.
„Meno forto“ pastatymas „Jobo knyga“ ir Šiaulių dramos teatro „Tobula pora“ (pagal E. Jonesko pjesę „Kliedesiai dviem“) buvo rodomi tą pačią dieną. Ir tai yra labai svarbus festivalio sprendimas – vienoje programoje sujungti pasaulio mastu pripažinto teatro ir teatro, kuriame po ilgo pasitraukimo iš lietuvių kultūros prasideda naujas gyvenimas, spektaklius.
Šeštadienis buvo skirtas eksperimentinei programai. Klaipėdoje buvo parodyti „Dalykai“ – Klaipėdos jaunimo teatro spektaklis-tyrimas, to paties teatro „Helverio naktis“ ir kompanijos „Operomanija“ komiška opera „Alfa“.
Į paskutinę Lietuvos teatrų programos dieną buvo įtraukti Artūro Areimos teatro „Hamletmachine“ ir Oskaro Koršunovo režisuotas „Rusiškas romanas“, pastatytas Lietuvos rusų dramos teatre. Režisieriui paprašius, dramaturgas Marius Ivaškevičius pakeitė savo pjesę, pridėdamas ištisas naujas scenas. Koršunovas papasakojo Tolstojaus, jo šeimos ir jo kūrinių herojų istoriją kaip naujo amžiaus, naujų meninių idėjų genezę, kaip absurdo triumfą, griūvant senajam pasauliui.
Taigi, Klaipėdos dramos teatras savo festivalyje sugebėjo sutelkti geriausius Lietuvos teatro darbus, sudaryti programą iš labai skirtingų spektaklių ir pelnyti tarptautinį susidomėjimą. Klaipėda tampa nauja Lietuvos teatro jėgos vieta ir, atsižvelgiant į jūros artumą, smėlio paplūdimius ir šviesias Baltijos naktis, netrukus gali tapti Europos festivalių konkurentu.