Maloniai pakviestas ir svetingai priimtas, patyriau didžiulį džiaugsmą stebėdamas daug įspūdingų spektaklių tarptautiniame festivalyje TheATRIUM 2019 metais gražiojoje Klaipėdoje, trečiame pagal dydį Lietuvos mieste. Manau, kad bus naudinga prieš pereinant prie teatro dalies kelis žodžius skirti gamtovaizdžiui, kuris kaip dvasinė aura supa miestą, kadangi jie abu, mano manymu, yra neatsiejamai susiję.
Klaipėdą lyg vainikas juosia homeriška pakrantė – jūrines kapines, išsibarsčiusias tarp liūdnų smėlio kalvų arba kopų, kaip jos vadinamos Homero kalboje, kuri yra artimai gimininga senosioms indoeuropietiškoms slavų kalboms, jomis dar kalbama šiose vietovėse. Tačiau čia, tuščioje ir susimąsčiusioje pakrantėje, labiausiai graikišką primenančiame kraštovaizdyje, kurį kada nors esu matęs svetimuose kraštuose, jaučiuosi lyg būdamas kitoje kalbinėje aplinkoje.
„Sunkiai prie jūros kopų išėjo“, kaip akmenėlius į jūrą po vieną mėto žodžius dieviškasis „Iliados“ poetas. Taip ir lauki, kol išvysi senąjį Apolono žynį Chrisą, žengiantį tarp liūdnų kopų, apsunkusį nuo minčių („Sunkiai“) po nesėkmingo bandymo dovanomis palenkti karalių Agamemnoną ir išlaisvinti savo pavergtą dukterį… Tačiau Homero žmogus mąsto per daiktus, neturi minčių paklydėlių. Gyvasis ir negyvasis pasauliai dalyvauja jo skausme ir džiaugsme. Ne taip kaip šiandien, kai žmogus, kaip subjektas, galvoja ir liūdi pats sau vienas.
Mažose jūrinėse kapinaitėse tarp kopų, kur guli pamiršti dar ano karo prancūzų kariai, nors tikiesi pamatyti „sunkiai“ žengiantį senąjį Chrisą, netikėtai pasirodo didelė žalvarinė… Sartro skulptūra (ją pastatė vietiniai jo apsilankymui čia 1965 metais atminti) visiškai svetima šiame pirmykščiame kraštovaizdyje. Su vėjyje besiplaikstančiu paltu ir į save pačią įvyniota sąžine, su senu kaip pasaulis visų kraštų scholastų argumentu, tapusiu jo „naujoviško“ mokymo branduoliu: egzistuoti pasaulyje išskirtinai kaip nepriklausomam minties subjektui, o ne kaip konkrečiam, laisvai mąstančiam žmogui. Atrodo, lyg sakytų: „Atėjęs čia esi tuo, kuo galiausiai tapai, ir niekada nebebūsi tuo, kuo buvai kadaise. Baigėsi Aristotelio „įžangos“, baigėsi vaizduotė, baigėsi vyksmas, viskas baigėsi, mirusieji ir gyvieji, galvas į smėlį!“
Kas gi taip begėdiškai kėsinasi į Istoriją ir kaip mes atėjome į šį galutinį susvetimėjimo tašką iš ten, kur kažkada buvome?
Į visus šiuos klausimus drąsius atsakymus bando rasti šiuolaikinis, gyvas Lietuvos teatras, galingai kovojantis su susvetimėjimu. Tad pereinu prie teatro peizažo.
Klaipėdoje stebėjome Graikijoje daugybę kartų vaidinto Gogolio „Pamišėlio užrašų“ ypatingą pastatymą, režisuotą Oskaro Koršunovo.
Ši vieno veiksmo Gogolio pjesė, kaip ir visa Gogolio kūryba, iš pradžių buvo traktuojama kaip etinė satyra ir charakterių komedija. Šiandien šio požiūrio atsisakyta, nes ryškėja jo politinis pobūdis.
Koršunovo spektaklis, sukurtas bendradarbiaujant su charizmatišku, išskirtinės kūno ir veido plastikos aktoriumi – klounu (Eimantas Pakalka), su nuostabiu apšvietimu (Mindaugas Repšys), puikia muzika (Dominykas Digimas), scenografija, kostiumais, vaizdo medžiaga, paverčia pjesę drastišku politiniu manifestu, pavojaus signalu šiandienai ir rytdienai. Režisierius įžangos žodyje rašo: „Yra daugybė pavyzdžių istorijoje (bendrosios blogio vietos), kai koks nors paprastas miestietis ar kaimietis staiga patiki, kad yra charizmatiškas vadas, šis reiškinys gali horizontaliai išplisti visuomenėse ir peraugti į krizę. Gogolis, gyvenęs devynioliktame amžiuje, atrodo, panašus į įžvalgų politikos analitiką, nagrinėjantį situaciją šiandien, kylant fašizmui Lietuvoje ir likusioje Europoje.“Paminėsiu, kad panašias į režisieriaus mintis reiškė ir didysis rusų filosofas ir teologas Nikolajus Berdiajevas, išskirdamas demonišką Gogolio pradą, kur „herojai yra žmonių kaliausės, ne žmonės, žmonių grimasos“. Jis mano, kad Gogolis pamatė ir pavaizdavo „monstrą“ daug anksčiau už Pikasą.