Tęsiu pasakojimą apie kitus 2019 m. tarptautinio festivalio Klaipėdoje (Lietuvoje) spektaklius.
„Kalės vaikai“, režisierius Eimuntas Nekrošius. Spektaklis pastatytas pagal Sauliaus Šaltenio to paties pavadinimo romaną. Trijų valandų spektaklis – epinio dydžio freska, nuosekliai vaizduojanti paveikslus, susidedančius iš skirtingų elementų: Lietuvos istorinės praeities, vietinių mitų, legendų, prietarų, magiškų valstietiškų apeigų, burtų, Biblijos ištraukų ir šiuolaikinio miesto gyvenimo scenų su estetinės ir meninės pilnatvės vaizdais. Tai simbolistinė sceninė vaizduojamoji-simfoninė poema su išskirtiniais „kūniškais“ aktoriais, nuostabia muzika (Antanas Jasenka), scenografija, kostiumais, apšvietimu (Marius Nekrošius) ir su senu suskilusios lietuviškosios tapatybės klausimu fone. Režisierius siūlo vieną sprendimą: „Darykite meną.“
„Stabat Mater“, režisierė ir scenografė Eglė Kazickaitė. Naujas žvilgsnis į klasikinę Strindbergo pjesę „Pelikanas“, kuri, savo ruožtu, yra senovės graikų Atreidų mito „kamerinė adaptacija“ su dominuojančiu monumentaliu motinišku „superego“ (Klitaimnestra), kuris pradangina „tėvą“ ir pasmerkia savo vaikus agonijai bei mirčiai iš materialinio ir emocinio bado. Spektaklis skirtas teatrališkai išprususiai auditorijai, turinčiai raktą į jos suvokimą, bet kartu ir kiekvienai jautriai, laisvai nuo stereotipų auditorijai.
Pradedant viena pačios pjesės fraze, režisierė drąsiai pakeičia tekstą kūno kalba, kuria kalba puiki jaunų aktorių komanda, atliekanti šiuolaikinį šokio veiksmą metaforiškame vidiniame šeimos kovos dėl valdžios lauke, skambant emblematiškai Pergolesi muzikai. Tema amžina – neišvengiamas archajiškos moteriškos dovanojančios sielos virtimas demonu, kai iš jos jėga atima rankas, kurios buvo skirtos tik glostyti ir duoti, ir įkalina ją nebūdingame, vyriškame, svetimame kūne-vaidmenyje. Dabar ji grįžta kaip bekūnis, šiuolaikinis androginas, „ateivis“ keršytojas, kaip „medūza“ iš titano ir nikelio, paverčianti neveikliąja materija visus, su kuriais susiduria. Puikus, sintetiškas darbas, kurį mielai savo festivaliuose žiūrėtume ir mes.
„Terapijos“ – tai pasirodymas, paremtas to paties pavadinimo Birutės Kapustinskaitės drama, kurios veiksmas vyksta klinikos koridoriuose. „Žmogiškoji komedija“, sukelianti permainingus jausmus, kuriuos pakaitomis nušviečia scenografija (Kirilas Glušajevas), pirmą kartą dalyvaujant visoms Lietuvos teatro „Didžiosioms Ponioms“, atstovaujančioms skirtingas mokyklas. Bendrajame „gydyklos“ laukiamajame, kur socialinė nelygybė praranda savo reikšmę, skirtumai „netenka prasmės“ ir visi turi susitikti su „didžiuoju nepažįstamuoju“. Kol atranda, kaip svarbu yra galėti pažvelgti vienas kitam į veidą. „Egzistencinė tragikomedija“ skirta išimtinai šio pasaulio sergantiems ir netekusiems vilties.
„Durys“ (norvego Jo Strømgreno koncepcija, režisūra ir scenografija) – tai reginys, pagrįstas judėjimu ir šokiu, kuris mus įveda į pasikartojančią istorijos „nuodėmę“, į amžiną pabėgėlių fenomeną ir į „neapsakomą“ žmonių dramą be jiems suvokiamos priežasties.
„Tobula pora“ – tai mažiau žinomos Ionesco pjesės („Kliedesiai dviem“) adaptacija, kurioje tris originalo pagyvenusių sutuoktinių poras, kurios kliedi nuolat kartodamos tuos pačius dalykus, režisierius-adaptatorius (Paulius Ignatavičius) sumažina iki vienos. Vis dėlto tai sumenkina centrinę pjesės idėją, kai pasinaudojant pasikartojimais kaip įrankiu pašiepiami tušti miestietiški stereotipai, tačiau reikalą gelbsti geri aktoriai.
„Jobo knyga“ – tai Eimunto Nekrošiaus į sceną perkelta to paties pavadinimo Senojo Testamento knyga, geriausias bei išsamiausias festivalio spektaklis ir vienas iš visų politiškai paveikiausių, kuriuos mačiau per pastaruosius metus. Tai išradinga ir drąsi sąsaja su „Maskvos procesu“ ir nesuvokiama drama žmonių, kurie pateko į uolaus „Gyvojo Dievo“ rankas ir kentėjo už savo tikėjimą, kovojo ir liko ištikimi patys sau. Beveik dviejų valandų trukmės reginys su glaudžiai susietais forma ir turiniu, užgniaužiantis kvapą, su nuostabiu daugiaplaniu aktoriumi Remigijumi Vilkaičiu. Norėčiau, kad kažką panašaus galėtume pamatyti ir mūsų festivaliuose…