Režisieriai
Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė

„Šokėja, choreografė ir pedagogė Aira Naginevičiūtė – išskirtinė lietuvių šokio kūrėja, kurianti gilia filosofija paremtus, sudėtingus, didelės apimties šokio spektaklius. A. Naginevičiūtės spektakliai – tikras metaforiškas šokio teatras, […] paženklintas kokybės ženklu – dėl preciziškumo, dėmesio kiekvienai detalei ir tuo pat metu sugebėjimo matyti tapybiško vaizdinio visumą“, – rašė šokio kritikė Vita Mozūraitė.
Aira Naginevičiūtė-Adomaitienė – Lietuvos choreografė, šiuolaikinio šokio atlikėja ir pedagogė, šiuolaikinio šokio teatro „Airos“ įkūrėja, pirmoji Lietuvos šiuolaikinio šokio kūrėja, apdovanota aukščiausiu teatro apdovanojimu – Kultūros ministerijos premija (2003 m., nuo 2004 m. – „Auksinis scenos kryžius“), 2020 m. apdovanota Vyriausybės kultūros ir meno premija.
Į profesionalaus teatro sceną A. Naginevičiūtė-Adomaitienė įžengė 1989 m., kuomet įkūrė šokio grupę „Fluidus“ ir tapo viena pirmųjų šiuolaikinio šokio Lietuvoje kūrėjų bei pradininkių. Nuo tada ji sukūrė daugiau kaip 30 šokio spektaklių ir kompozicijų, iš kurių žymiausi yra „Processus“ (2002), „Nėščia tyla“ (2005), „Mėnulis nepaiso lojančių šunų“ (2008). 2013 m. choreografė įsteigė šokio teatrą „Airos“. Teatras startavo su spektakliu „Chimeros karoliai“, kuriame, pasitelkdama įvairias konstrukcijas, objektus, aplinką ir savo šokėjų kūnus, choreografė kūrė garso skulptūras. Netrukus „Airos“ repertuare pasirodė dar du didelės apimties, sudėtingi spektakliai: „Stiklo sodai“ (2015) ir „Melancholijos bokštai“ (2016).
A. Naginevičiūtės-Adomaitienės kūryba šiuo metu yra plačiai žinoma kaip turinti stiprų identitetą, išsiskiriantį intensyviai vizualiais sceniniais vaizdiniais, tarpdisciplininiu mąstymo būdu bei žmogaus vidinių būsenų tyrinėjimu per judesį. Kaip choreografė, ji nuolat ieško meninių inovacijų, į kurias įeina šiuolaikinė muzika, garsai, šokio kinematografija, improvizacija, tekstas, balsas ir poezija. Kūrėjos unikalumas slypi jos vizualioje ir meditacinėje asmenybėje, vedamoje vizijos, pilnoje garsinės architektūros, metaforų bei sąsajų su filosofinėmis tiesomis.

Arturas Bumšteinas

Arturas Bumšteinas (1982) yra menininkas, dirbantis su garsu bei muzika. Jis domisi garsu ir higginsiškąja intermedijos praktika. Arturas dirba muzikos, parodų, performanso, teatro bei radijo meno disciplinų sankryžose. Jo darbai buvo pristatyti įvairių festivalių ir organizacijų kontekstuose: „Holland Festival“, „Unsound Festival“, „Ultraschall“, „Cricoteka“, „Operomanija“, „Deutschlandradio Kultur“, ŠMC, galerija „Vartai“, Berghain Kantine ir daugelio kitų. 2014 m. A. Bumšteinas buvo apdovanotas „Palma Ars Acustica“ prizu už radijo meno darbus, 2017 m. jis – Berlyno menininkų programos DAAD rezidentas, 2019 m. įvertintas Boriso Dauguviečio auskaru už garsinių eksperimentų integraciją į naujas teatro formas. Nuo 2019 me. A. Bumšteinas – šiuolaikinės muzikos festivalio „Jauna muzika“ meno vadovas (www.refusenik.org ). „Operomanija“ – naujojo muzikos teatro, šiuolaikinės operos srityje veikianti organizacija, įkurta 2008 m. Vilniuje. Per dvylika gyvavimo metų „Operomanija“ inicijavo ir prodiusavo apie 50 šiuolaikinių operų ir įvairių multidisciplininio meno projektų, tarp kurių – „Auksiniais scenos kryžiais“ apdovanoti: monospektaklis-opera „Izadora“ (2009), opera „Geros dienos!“ (2014), erdvinė opera tamsoje „Confessions“ (2016), komiksų opera „Alfa“ (2019) bei Boriso Dauguviečio auskaru įvertinti performansai „Olympian Machine“ ir „Blogi orai“ (2019). Organizacija kuruoja šiuolaikinės operos festivalį NOA (Naujosios operos akcija) – Baltijos ir Skandinavijos šalių regione lyderiaujantį tarptautinį naujojo muzikos teatro įvykį, 2021 m. balandį įvyksiantį jau 8-ąjį kartą.

Eimuntas Nekrošius

Režisierius gimė 1952 metais Pažobrio kaime, Raseinių rajone. Mokyklą lankė netoliese, Šiluvoje. 1978 m. baigė teatro režisūros studijas Valstybiniame teatro meno institute (GITIS, Maskva), Andrejaus Gončiarovo kurse. Debiutinis režisieriaus spektaklis buvo sukurtas Valstybiniame jaunimo teatre pagal Shelaghos Delaney pjesę Medaus skonis (1977). Vienerius metus dirbo Nacionaliniame Kauno dramos teatre, kur pastatė Antono Čechovo Ivanovą ir Sauliaus Šaltenio Duokiškio bala­des (1978). Grižęs į Jaunimo teatrą, sukūrė spektaklius, kurie sudaro XX a. Lietuvos teatro aukso fondą: Kvadratas V. Jelisejevos apysakos O buvo taip… motyvais (1980), Pirosma­ni, Pirosmani“ pagal Vadimą Korostyliovą (1981), Meilė ir mirtis Veronoje pagal Kęstutį Antanėlį ir Sigitą Gedą (1982), Ilga kaip šimtmečiai diena pagal Čingizą Aitmatovą (1983), Antono Čechovo Dėdė Vania, Nosis pagal to paties pavadinimo Nikola­jaus Gogolio apysaką (1991).
1992 m. Eimuntas Nekrošius tapo tuo metu įkurto Lietuvos tarptautinio teatrų festivalio LIFE režisieriumi. Šiuo etapu buvo pastatyti garsieji spektakliai: Mozartas ir Saljeris. Don Chuanas. Maras pagal Aleksandrą Puškiną (1994), Antono Čechovo Trys seserys (1995), Williamo Shakespeare’o Hamletas (1997).
1998 m. įkūrė savo teatro studiją Meno fortas, kuriai vadovavo iki mirties. Šioje studijoje jis kūrė kartu su savo žmona – kostiumų dailininke Nadežda Gultiajeva bei sūnumi – sceno­grafu Mariumi Nekrošiumi. Pirmasis Meno forte pastatytas spektaklis buvo W. Shakespeare’o Makbetas (1999), o 2000-aisiais – Otelas.
Nekrošiaus spektakliai apkeliavo Europos, Azijos, Amerikos miestus. Svarbūs darbai pastatyti Italijoje: režisavo Milano La Scaloje, Teatro Argentina Romoje, Teatro Massimo Paler­me, Teatro Storchi Modenoje. Režisierius 2012 m. ir 2013 m. buvo Vičencos Teatro Olimpico klasikinių spektaklių festivalio meno vadovu. Rusijoje E. Nekrošius kūrė Didžiajame teatre, Nacijų teatre Maskvoje. Lietuvoje jis bendradarbiavo su Nacionaliniu dramos teatru Vilniuje, kur 2012 m. pastatė Dieviš­kąją komediją, o 2015 m. – Borisą Godunovą (pagal Aleksandrą Puškiną), ir Lietuvos nacionaliniu operos ir baleto teatru, kur režisavo Richardo Wagnerio Valkiriją (2007) ir Giuseppe’ės Verdi’io Otelą (2011). Kitos garsios Nekrošiaus inscenizacijos buvo Giesmių giesmė pagal Senąjį Testamentą (2004), Johanno Wolfgango von Goethe’ės Faustas (2006), Ana Karenina pagal Levą Tolstojų (2008), Idiotas pagal Fiodorą Dostojevskį (2009), Charles’io Gounod Faustas (2010), Rojus (pagal Dante’ę Alighieri’į, 2013), Jobo knyga (2013), Adomo Mickevičiaus Vėlinės (Teatr Narodowy, 2016).
Paskutiniai teatre Meno fortas pastatyti spektakliai – Bado meistras pagal Franzo Kafkos kūrinį (2015) ir bendras Valsty­binio jaunimo teatro ir Meno forto darbas Cinkas (Zn) pagal Svetlanos Aleksijevič knygą Cinko berniukai (2017). Taip pat režisavo Antono Čechovo Ivanovą Kroatijos nacionaliniame teatre Zagrebe, (2017), Sauliaus Šaltenio Kalės vaikus Klai­pėdos dramos teatre (2018) bei Witold Gombrowicz Vestuves Varšuvos Teatr Narodowy (2018).
E. Nekrošius yra pelnęs daug įvairių apdovanojimų: Baltijos asamblėjos premiją (1994), Europos teatro premiją Naujoji teatro realybė (1994), Lietuvos nacionalinę kultūros ir meno premiją (1997), Gedimino ordino Komandoro kryžių (1998), Konstantino Stanislavskio tarptautinio visuomeninio labdaros fondo premiją (2001), ordino Už nuopelnus Lietuvai Didįjį kryžių (2003), Nacionalinę kultūros pažangos premiją (2008), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanoji­mą Auksinis scenos kryžius geriausiam 2009 m. teatro sezono režisieriui (2010), Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministe­rijos garbės ženklą Tūkstantmečio žvaigždė (2010), Žygimanto Augusto medalį už nuopelnus Vilniaus miesto kultūrai (2010), Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos apdovanojimą Nešk savo šviesą ir tikėk (2012), Italijos Respublikos Komandoro ordiną (2015).
E.imuntas Nekrošius buvo pirmasis ir kol kas vienintelis lietuvių teatro menininkas, kuriam suteiktas Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Garbės daktaro (Doctorem Honoris Causa) vardas (2013).
E. Nekrošius mirė 2018 m. lapkričio 20 d. Vilniuje, palaidotas Šiluvos kapinėse.

Gildas Aleksa

• Gimė Kaune, Lietuvoje, augo Haifoje, Izraelyje, kuria Kaune, Lietuvoje;
• Baigė bakalauro ir magistro studijas Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje;
• Savo kūryboje nagrinėja skaudžias socialines temas per humoro prizmę;
• Spektaklius kuria devised theatre būdu – temos yra nagrinėjamos, improvizuojamos ir dažniausiai didžioji dalis spektaklių lieka improvizuojama;
• Kurdamas Kauno kultūriniame lauke, didelį dėmesį skiria kultūros decentralizavimui (kuria spektaklius butuose, organizuoja festivalius įvairiuose miegamuosiuose rajonuose ir pan.);
• Perfrazuoja žinomus kūrinius (Šekspyras, Volteras, mitai ir lietuvių autoriai), taip pat ir socialinius konstruktus, nuostatas bei juokdario idėją – sakyti tiesą, sukeliant juoką, o ne pasipiktinimą.

Greta Gudelytė

Greta Gudelytė – jaunosios kartos, plataus profilio kūrėja, viena iš Apeirono teatro įkūrėjų, aktorė, režisierė, dramaturgė, inscenizacijų autorė, įvairių sociokultūrinių projektų kūrėja ir iniciatorė.

Apeirono teatre viena ir kartu su kolege Egle Kazickaite yra pastačiusi 13 spektaklių, iš jų 6 spektakliai statyti pagal pačios rašytą dramaturgiją, Greta yra sukūrusi 14 vaidmenų.

Savo, kaip kūrėjos, kompetencijas kelia nuolat dalyvaudama tarptautinėse aktorinio meistriškumo kūrybinėse stovyklose, gilinasi į skirtingas aktoriaus pasiruošimo ir ruošimo metodikas.

„Žmogus yra ir kultūros priežastis ir pavyzdys, pagal kurį kultūra yra kuriama. Vadinasi, kultūra turi būti tokia, koks yra žmogus. Atsakykime į klausimą, koks yra žmogus, ir atskysime, kokia turi būti kultūra.“

Savo kūryboje Greta ieško archetipinės metaforinės kalbos, skvarbaus žodžio, subtilaus psichologizmo. Kūrėja visada gilinasi į žmogų ir aplink jį vykstančius procesus. Jai labai svarbus santykis su aplinka, pjese, aktoriais ir pačia savimi. „Nėra ryšio – nėra kūrybos“, – sako ji. Režisierė kruopščiai analizuoja spektaklio statymo procesą, virsmą nuo chaoso, besiformuojančios mozaikos iki išgrynintos spektaklio esmės. Spektaklio esmės išgryninimas, anot jos, yra sudėtingiausia kūrybos dalis. Būtent dėl šios priežasties darbai, kuriuos ji kuria ar kuriuose vaidina, ir po premjeros nenustoja transformuotis. „Laisvo teatro raiška, kaip ir pati laisvė visada yra procesas ir niekada rezultatas“, – teigia kūrėja. Nepaisant ištikimybės filosofinio, metaforinio teatro paieškoms, kūrėja nevengia ir tiesios, aštrios raiškos, kuria stengiamasi apnuoginti visuomenės falšą, primityviąją žmogaus raišką, analizuoti pykčio priežastis, vidinius konfliktus. „Stengiuosi kurti tai, ką išgyvenu, ir išgyvenu tai, ką kuriu, todėl mano darbai, kuriuos kuriu ar kuriuose esu dažniausiai, yra gana atviras apsinuoginimo aktas.“

Jaša Kocelis

Baigęs teatro režisūros ir sociologijos studijas Liublianos universitete, J. Kocelis dažnai kuria projektus, kuriuose sujungia skirtingus tekstus arba juos rašo pats.
Menininkas yra sukūręs penkiolika skirtingo žanro pastatymų gimtinėje. Taip pat savo kūrybinę kelionę tęsia ir užsienyje – pernai režisavo spektaklį „5boys” pagal Simonos Semenič pjesę Vengrijoje, „Weöres Sándor“ teatre, na, o dabar visą save atiduoda debiutui Lietuvoje – kuria spektaklį Nacionaliniame Kauno dramos teatre.
Vienas paskutiniųjų J. Kocelio darbų – W. A. Mozarto opera „Užburtoji fleita“ Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre. 2018 m. kūrėjas režisavo pirmąjį pastatymą pagal Euripido pjesę „Trojietės“ Slovėnijoje, kurio premjera įvyko Slovėnijos nacionaliniame teatre „Nova Gorica“. Šis spektaklis atidarė 2019 m. vasarą vykusį tarptautinį senosios graikų dramaturgijos festivalį Kipre.
J. Kocelis sėkmingai laviruoja skirtingais žanrais: jis kuria dramos interpretacijas ir operas. Pirmoji režisuota opera – „Julka and Janez“ („Julka ir Janez“) pagal kompozitorių Janą Gorjancių ir Svetlaną Slapšak, įvyko Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre Liublianoje 2017 m.
Menininkas yra pastatęs keturis spektaklius „Glej Theatre“ – naujausias „Psycho“ („Pamišėlis“) pagal Davorino Lenko pjesę 2019 m., porą spektaklių Liublianos miesto teatre („Café Dada“ ir „Breathless: Now“), režisavo Liublianos lėlių teatre („Mažosios karalienės“ pagal Evą Mahkovic ir „Viso gero, Nellie“ pagal Lutzą Hübnerį), Slovėnijos nacionaliniame dramos teatre pristatė spektaklį „Pomona“ pagal Alistairą McDowallį, slovėnų dramą „Įvykis Gogos mieste“ pagal Slavko Grumą, dirbo „Novo Mesto“ ir „BiTeater“ teatruose.
Yra save išbandęs ir šviesų dizainerio pozicijoje – buvo trijų baleto spektaklių „Symphony of Sorrowful Songs“ ir „Heartmeat“ Slovėnijos nacionaliniame operos ir baleto teatre bei „Dictionary of the Khazars: Dream Hunters“ Belgrado nacionaliniame teatre bendrakūrėjas.
Režisūrinio kelio pradžioje Jaša Kocelis dirbo su žinomais Slovėnijos režisieriais Dušanu Jovanovićiumi, Janezu Pipanu, Ivica Buljan ir Tomažu Panduru.

Jonas Vaitkus

Lietuvių teatro ir kino režisierius, teatro pedagogas. Lietuvos rusų dramos teatrui vadovavo 2008–2018 m.
Gimė 1944 m. gegužės 20 d. Raseinių rajone. Aukštąjį išsilavinimą įgijo Valstybinėje Sankt Peterburgo teatro akademijoje (tuomet – Leningrado valstybinis teatro, muzikos ir kinematografijos institutas) garsaus režisieriaus ir pedagogo Zinovijaus Korogorodskio (1926–2004) klasėje, vėliau studijavo dvimečiuose Valstybinio kinematografijos komiteto kursuose Maskvoje.
J. Vaitkus yra dirbęs Šiaulių dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, Kauno valstybinio dramos teatro vyriausiuoju režisieriumi, Lietuvos kino studijos režisieriumi, Lietuvos valstybinio akademinio dramos teatro meno vadovu, dėstęs vaidybą Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje, Emersono koledže, „Staten Teater Norvegijoje, Helsinkio valstybinėje aukštojoje teatro mokykloje, Kopenhagos nacionalinėje teatro mokykloje, Krokuvos teatro akademijoje.

Apdovanotas Lietuvos valstybine, TSRS valstybine premijomis, „Auksinės vilnos prizu Tbilisyje, „Scotman Fringe First Award“ Edinburge, „Šv. Kristoforo geriausio metų režisieriaus prizu, „Auksiniu scenos kryžiumi ir Nacionaline premija. J. Vaitkus sukūrė arti šimto dramos, operos teatro spektaklių Lietuvoje ir užsienyje, yra režisavęs kino filmus.
Režisieriaus spektakliai, sukurti LRDT:
D. Harrowero „Juodasis strazdas, 2008;
A. Gribojedovo „Vargas dėl proto, 2009;
L. Andrejevo „Tas, kuris gauna antausius, 2011;
A. Vvedenskio „Eglutė pas Ivanovus, 2012;
A. Jablonskajos „Stabmeldžiai, 2013;
A. Puškino „Eugenijus Oneginas, 2013;
W. Shakespeare’o „Karalius Lyras, 2014;
Nizami Gandževi „Septynios gražuolės, 2015;
A. Andrejevo „Septyni fariziejaus Sauliaus penktadieniai, 2016;
„Tryliktas apaštalas, arba Debesis kelnėse pagal V. Majakovskio kūrinius, 2019.

Kamilė Gudmonaitė

Kamilė Gudmonaitė LMTA teatro režisūros kurso (vadovas Gintaras Varnas) absolventė, muzikinio dueto „Kamanių Šilelis“ vokalistė bei dainų autorė. Teatro scenoje debiutavo su spektakliu „Sapnas“, kuriam atiteko Spoleto mieste (Italija) rengiamo festivalio pirmasis prizas. Debiutinis režisierės spektaklis taip pat apdovanotas festivalio „Encounter“ (Brno, Čekija) prizu už geriausią režisūrą bei publikos simpatijų apdovanojimu. Lietuvoje menininkė įvertinta Vytauto Kernagio vardo stipendija. Viena perspektyviausių naujosios teatro  kartos režisierių Lietuvoje vadinama Kamilė Gudmonaitė taip pat kūrė spektaklius „Dievas yra DJ“, pagal vokiečių dramaturgo F. Richterio pjesę, o Lietuvos nacionaliniame dramos teatre pristatė spektaklį „Timonas“, pagal Williamo Shakespeare’o pjesę „Timonas Atėnietis“.

Kiril Glušajev

Kiril Glušajev teatro režisierius, aktorius, improvizacijos meistras ir pedagogas. Gimė 1984 m. 2002-aisiais baigė Vilniaus Vingio vidurinę mokyklą. 20032004 m. mokėsi Vilniaus dailės akademijoje, o 2004-aisiais įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją, kur 2008 m. baigė dramos teatro režisieriaus bakalauro studijas. 20042005-aisiais studijavo „Dartington College of Arts“ Didžiojoje Britanijoje. 20072008 m. LMTA lankė Andriaus Žebrausko improvizacijos kursą, dalyvauja improvizacijos teatro „Kitas kampas“ veikloje nuo pat įkūrimo. Savo režisuojamuose spektakliuose gvildena šiais laikais labai aktualias ir jautrias temas, tokias kaip savižudybė, depresija, priklausomybės ir kt. Teatre „Kitas kampas“ pastatytas spektaklis „Nuostabūs dalykai“ renka pilnas sales Lietuvoje bei keliauja po tarptautinius festivalius. Nevienas šį Kirilo spektaklį vadina terapija, kurią privalo pereiti kiekvienas.

Režisuoti spektakliai:
2008 m. Aleksej Slapovskij „Batraištis, arba Mylėjau, Myliu, Mylėsiu…“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2008 m. Ivan Vyrypajev „Sapnai“, Nacionalinis Kauno dramos teatras;
2009 m. Simon Stephens „Pornografija“, pjesės skaitymas kartu su su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, „Naujosios dramos akcija“;
2010 m. Simon Stephens „Pornografija“, kartu su Gabriele Tuminaite, Viliumi Malinausku, Pauliumi Ignatavičiumi, Neli Ivančik, teatro debiutų festivalis „TYLOS!“;
2010 m. Pavel Pryazhko „Trusы“ (eskizas), Teatro debiutų festivalis „TYLOS!“;
2011 m. – „Boogie Nights“ teatralizuota koncertinė programa, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2011 m. Maksim Gorkij „Motina (Vasa Železnova)“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2017 m. Birutė Kapustinskaitė „Terapijos“, OKT / Vilniaus miesto teatras;
2017 m. – „Improvizacijos kovos”, improvizacijos teatras „Kitas kampas“;
2017 m. Ingmar Bergman „Dvasiniai reikalai“, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2017 m. Dena Blizzard „Urvinė mama“, „Idioteatras“;
2018 m. Duncan Macmillan „Nuostabūs dalykai“, improvizacijos teatras ,,Kitas kampas‘‘;
2020 m. Sigitas Parulskis „Julija“, Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Vaidmenys teatre:
2005 m. Varlius, H. K. Anderseno „Coliukė“, rež. Sigitas Račkys, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2006 m. Baravykas, Bernas, Važnyčiotojas, „Mažojo teatro pasakos“, rež. Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2007 m. Baravykas, Justinas Marcinkevičius „Grybų karas“, rež. Paulius Ignatavičius, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2007 m. William Shakespeare „Audra“, rež. Etienne Glaser, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2009 m. „Vyrai ir moterys“, choreogr. Anželika Cholina, A|CH šokio teatras;
2009 m. improvizacijos šou „Gero juoko dozė“, atliekamas iki dabar;
2010 m. Pjeras Leru, Marius Ivaškevičius „Mistras“, rež. Rimas Tuminas, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2011 m. teatralizuota koncertinė programa „Boogie nights“, rež. Kiril Glušajev, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2011 m. Žuvėdriukas, Luis Sepúlveda „Mama katinas“, rež. Evaldas Jaras, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2012 m. Dailininkas, Friedrich Dürrenmatt „Damos vizitas“, rež. Evaldas Jaras, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2012 m. Homsis, „Brangusis atrakcionų parko dėdė“ (pagal Tuvės Janson kūrybą), rež. Olga Lapina, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2012 m. improvizacijos šou kartu su muzikantais ir beatboxer’iais „Everyday Best Specimens”
2013 m. Medvedenko, Anton Čechov „Žuvėdra“, rež. Oskaras Koršunovas, OKT / Vilniaus miesto teatras;
2014 m. Medkirtys, Federico Garcia Lorca „Kruvinos vestuvės“, rež. Paulius Ignatavičius, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2014 m. Nykštukas Kvailutis, „Septyni nykštukai ieško Snieguolės“, rež. Evaldas Jaras, Valstybinis Vilniaus mažasis teatras;
2018 m. Trijulis, Carsten Brandau, „Trijulis aukštyn kojom“, rež. Giedrė Kriaučionytė, Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

Kita:
Patirtis kine, TV projektuose, filmų įgarsinime, poezijos skaitymuose.

Mara Kimelė

Mara Kimele (1943) – viena žinomiausių Latvijos teatro figūrų, režisierė ir pedagogė. 1969 m. baigė A. Lunačiarskio teatro meno institutą Maskvoje, Anatolijaus Efroso mokinė. 1969–1989 m. Valmieros dramos teatro režisierė. 1975–1993 m. dėstė aktoriaus meistriškumą ir režisūrą Latvijos Jazepo Vytuolio konservatorijoje Rygoje, nuo 1996 m. – Latvijos kultūros akademijoje Rygoje. Vienas garsiausių iš daugybės profesorės M. Kimelės mokinių – visame pasaulyje žymus latvių režisierius Alvis Hermanis. 1990–1993 m. teatro „Kabata“ Rygoje, 1994–1996 m. ir nuo 2003 m. Naujojo Rygos teatro režisierė. 1987 m. jai suteiktas nusipelniusios Latvijos meno veikėjos vardas; 1995 m. gavo „Spidolos“ premiją; tris kartus apdovanota „Spēlmaņu nakts“ apdovanojimais kaip geriausia metų režisierė (1994, 2002, 2005); 2003 m. apdovanota ketvirto laipsnio Latvijos „Trijų žvaigždžių“ ordinu. 1994 m. apdovanota Kultūros ministerijos premija už Latvijos kultūros ugdymą. 2016 m. Klaipėdos dramos teatre pastatė A. Strindbergo dramą „Tėvas“, už vaidmenis joje du aktoriai pelnė „Auksinius scenos kryžius“ – Karolina Kontenytė už Bertos vaidmenį, Darius Meškauskas už Adolfo vaidmenį.

Oskaras Koršunovas

Oskaras Koršunovas (1969) – vienas svarbiausių ir įtakingiausių Europos teatro režisierių. 1989–1994 m. studijavo Lietuvos muzikos akademijoje (kurso vad. Jonas Vaitkus). Dar būdamas studentas pagrindinėse Lietuvos scenose pristatė oberiutų trilogiją pagal XX a. rusų avangardistų Daniilo Charmso ir Aleksandro Vedenskio kūrybą. 1990 m., dar būnant režisūros studentu, O. Koršunovui įteiktas pagrindinis Edinburgo festivalio prizas. 1998 m. kartu su bendraminčiais įkūrė nepriklausomą Oskaro Koršunovo teatrą (OKT). 2002-aisiais tapo Lietuvos Nacionalinės meno ir kultūros premijos laureatu. Apdovanotas Europos naujosios teatro realybės prizu (2006), Prancūzijos meno ir literatūros kavalieriaus ordinu (2009), Vsevolodo Mejerholdo vardo premija (2010), Švedijos Karališkuoju šiaurinės žvaigždės ordinu (2015) ir kitais Lietuvos bei užsienio teatriniais apdovanojimais.
Nuo 1990-ųjų O. Koršunovas Lietuvos ir užsienio teatruose pastatė apie 50 spektaklių, kurie buvo parodyti daugiau nei 100 teatro festivalių visame pasaulyje ir pelnė daugybę apdovanojimų. Klaipėdos dramos teatre O. Koršunovas pastatė keturis spektaklius: Mariuso von Mayenburgo „Šaltas vaikas“ (2004), Augusto Strindbergo „Kelias į Damaską“ (2007), Gintaro Grajausko „Pašaliniams draudžiama“ (2016), Tadeuszo Słobodzianeko „Mūsų klasė“ (2019).

Paulius Markevičius

2012 m. baigė aktorinio meistriškumo bakalauro, 2014 m. – magistro studijas LMTA (kurso vadovai Eimuntas Nekrošius ir Silva Krivickienė). Laisvai samdomas teatro ir kino aktorius, režisierius. Kuria spektaklius Lietuvos nacionaliniame dramos teatre, Kauno nacionaliniame dramos teatre, teatre „Meno fortas“, Meno ir mokslo laboratorijoje, nepriklausomuose projektuose.