Piečiausioje iš Baltijos šalių, Klaipėdos mieste, vyko trečias festivalis TheATRIUM, teatro vitrina „made in Lithuania“, penkiolika skirtingų spalvų, kurios – visai logiška – buvo skirtingo ryškumo.
Kas nori nuo pradžios iki galo pamatyti vibruojantį TheATRIUM, sutiks atsiliepti į visus penkiolika kvietimų: man teko apsiriboti devyniais, mat šį skaičių neseniai išmėginau dalyvaudamas trečiajame festivalyje „Generation After“ Lenkijoje 2019 (o kaip kitaip) kovo mėnesį. Ar iš tokio prietaro radosi koks nors džiuginantis rezultatas? Reikia pasakyti, kad TheATRIUM rūpestingai parinko įvairų amžių ir įvairias mokyklas: iš vienos pusės – du tokių asų kaip Koršunovo ar Nekrošiaus (parodytas jo testamentinis ir, deja, nuviliantis „Kalės vaikai“) spektakliai, iš kitos – „Meno ir mokslo laboratorijos“ eksperimentai („Dalykai“) arba Apeirono teatras („Stabat Mater“)… Iš tiesų jie labiau atliepia skoniams negu pateikia spalvų. TheATRIUM’e gyvuoja dvi susikertančios kryptys: vienoje pusėje – institucinis, santykinai senstelėjęs teatras, iš kitos – eksperimentinis, kuris norėtų (gal kiek per smarkiai?) priklausyti avangardui. O juk dažnai pirmieji tampa paskutiniais, tiesa? Neseniai ši tendencija buvo kritikuojama Prancūzijoje, kalbant apie trupę Les Zerep. Žinoma, lietuviai turi privalumą – amžių, jiems prieš akis užtektinai laiko mėgautis eksperimentais. Tačiau TheATRIUM’e reikėtų auginti tendencijas, kurios gimsta iš tos laiko dialektikos: tas, kurios nei per daug „užkonservuotos“, nei pernelyg „atitrūkusios“, trumpai tariant, iš tiesų šiuolaikinius spektaklius.
Iš visumos išsiskiria trys: Šeiko Dance Company „Metų laikai“ – choreografiniai kerai pagal nuostabią to paties pavadinimo muzikos kūrinio versiją; labai paveikus spektaklis „Terapijos“, pjesė parašyta Birutės Kapustinskaitės, gal kiek per daug svaiginasi sumaniu pjesės pynimu; ir norvego Jø Strømgreno „Durys“ (Lietuvos nacionalinio dramos teatro kvietimu), kurio stebuklingas dvelksmas tiesiog apverčia festivalį. Šiais ceremonijų laikais reikėtų sakyti: štai neabejotina TheATRIUM’o auksinė palmės šakelė! Strømgrenas yra iš tų – o jų taip reta! – kurie scenoje elgiasi kaip mirusiųjų namuose: jo veikėjai, kęsdami būties širdgėlą, tiesiogine prasme vaidenasi scenoje. Tai yra, jis tobulai valdo erdvę (kur pasirodyti? – svarsto vaiduoklis) pačiu brutaliausiu būdu padalindamas ją į dvi puses: siena ir vienintelis (matomas) takas eiti, o visų dramų sankirtoje – durys. Veikėjai vėl ir vėl plaikstosi prieš sieną ir už jos: kur yra geriausia? Kaimyno kieme žolė visada žalesnė, ypač kai pro langus galima stebėti, kas vyksta kitapus, ir pavydėti… Nesvarbu – bet kuriuo atveju reikia rasti padėtį prieš scenografiją arba už jos, nepailstamai siekiant paguodos likus vienam arba harmonijos būnant grupėje; scenos vejasi viena kitą pašėlusiu tempu, o jis neteigia nieko kito, tik paties tempo grožį. Juk, iš esmės, svarbiausia yra ne rasti geresnę pusę, o nesiliauti blaškytis: pabaigoje nejudantys bus nutildyti.
„Durys“ primena ir Blitztheatregroup (kuris dalyvauja tarptautinėje programoje, vyksiančioje po Lietuvos vitrinos), Znorko, o dar plačiau žvelgiant – Schulzo / Kantoro mokyklą. Kaip ir visiems aukščiau minėtiems, Strømgrenui geriausias pagyrimas yra sustabdymas: filosofiniai „Durų“ paveikslai patys savyje talpina emocinį telos (graik., aukščiausią tikslą). Lietuvių ir norvegų NSO bus drąsiai apgaubęs visą TheATRIUM savo, atskiru laiku.

Iš prancūzų kalbos išvertė A. M.