„Audroje“ visi mėgina užgrobti, įtvirtinti arba išplėsti savo galią. Prosperas nesirūpina valdžia ir netrukus jo brolis kartu su Neapolio karaliumi surengia sąmokslą, pasmerkdami Prosperą mirti vandenyje. Gonzalas jį išgelbsti ir suteikia magiškų galių. Bet, kaip teigia Simona Veil, iš kieno atimta, tas atima iš kitų, ir štai vos atvykęs į salą Prosperas panaudoja savo magiškas galias, kad atimtų galią iš Kalibano, prieš tai įvaikinęs jį kaip sūnų, o vėliau pavertęs vergu. Tą patį Prosperas padaro su Arieliu – išlaisvina jį iš vergijos, bet priverčia dvylika metų tarnauti. Prospero požiūris į Ferdinandą ir Mirandą taip pat nulemtas vien tik dinastinio intereso. O Prospero brolis Antonijus, vos tik įkėlęs koją į salą, įtikina Sebastianą nužudyti savo brolį, Neapolio karalių, kad pats taptų karaliumi.
„Audroje“ antgamtinės galios nusilenkia tarnauti žmogui, Prospero personažas neturi nė trupučio transcendencijos, tačiau naudodamasis savo primityvia magija įkalina gamtos dvasias, sukelia audrą ir prikelia mirusiuosius. Ne kas kitas, o Arielis, oro dvasia, išmokys Prosperą atjautos ir atleidimo.
Tai, kad Prosperas atsisako keršto, yra tikrasis jo dvasios pakilimas – antgamtiškumas pasireiškia Prosperui jo atsisakius.
Vis dėlto, atrodo, Šekspyras mums sako, kad aukščiausia galia slypi teatre. „Audra“ yra odė teatrui, kurio magiška jėga yra būtent ši vienintelė ir nepakartojama galimybė patekti į metafizinius klodus, praskleistus būrio tauškiančių aktorių, trypiančių kelias medines lentas, aplink teturinčių vos kelis daiktus ir krūvą sulopytų kostiumų. Čia slypi pirmapradis teatro žavesys – viskas vyksta priešais mūsų akis, viskas yra tikra, net jeigu ir taip akiplėšiškai paslėpta, bet antgamtinė jėga apsireiškia tik esant publikai, pasirengusiai išgirsti ir pamatyti, įsivaizduoti, dalintis tyla, kad gimtų ritualas. Žmogus visada ilgėsis teatro, nes tai vienintelė vieta, kur žmonės dar gali pasinaudoti savo teise į magišką veiksmą.