Įkvėpta Dalios Grinkevičiūtės kūrinio „Lietuviai prie Laptevų jūros“
Lietuvos gyventojų, visų šeimų ar pavienių asmenų, trėmimai į Sibirą yra viena skaudžiausių mūsų tautos patirčių, kurią iš naujo požiūrio taško imasi nagrinėti jaunosios kartos režisierė Eglė Švedkauskaitė, neseniai apdovanota „Auksiniu scenos kryžiumi“.
„Šis mano darbas yra nuoseklaus sudėtingų Lietuvos istorijos įvykių tyrinėjo tęsinys. Tai bandymas keliauti gilyn po faktais, ieškant, kokiomis formomis tremties tema gyvuoja šiandien gyvenančių lietuvių sąmonėje ir kaip tremtis tebeformuoja mūsų charakterį. Ar tai dar sukelia skausmą, o gal jis yra transformavęsis?“ – svarsto E. Švedkauskaitė.
Spektaklyje veikia keturių asmenų šeima. Sūnus užsienyje studijuoja kiną ir akademijoje gavęs užduotį sukurti dokumentinį filmą, imasi gilintis į savo šeimos istoriją. Tėvas ne itin noriai dalinasi prisiminimais, tačiau kai šeima sulaukia skambučio iš muziejaus, kad buvo atrastas tėvo tetos prisiminimų apie Sibiro tremtį rankraštis, šeimos istorija ima skleistis pati.
Nors E. Švedkauskaitė kuria fikcinę spektaklio veikėjų šeimą, remiasi ir tikrais faktais – 1991 m. Perkūno al. 60, Žaliakalnyje, Kaune, buvo atsitiktinai iškastas stiklainis, kuriame rasti paskiri lapeliai su Dalios Grinkevičiūtės prisiminimais apie Sibirą. Tas rankraštis buvo laikomas prarastu, nes dar pati D. Grinkevičiūtė prieš keletą dešimtmečių bandė jo ieškoti, bet nerado. Iškastas reliktas prikelia praeities temas.
„Šiame spektaklyje siekiame pavaizduoti mūsų, jaunų žmonių, norą kuo atviriau kalbėti su tėvais, analizuoti jų patirtis ir kaip tai paveikė mus. Mes laikomi terapine karta, kuri labai nori išsikalbėti ir išspręsti santykius su tėvais. Turbūt visai natūralu, kad mes, užaugę atviro dalinimosi, demokratinės santvarkos ir technologijų pasaulyje, norime labai atvirai klausti, o tai ne visiems vyresniems žmonėms patinka ir kartais net perauga į konfrontaciją. Santykis su tėvais šiame spektaklyje yra labai svarbus. Todėl jame ir veikia trys kartos, siekiant analizuoti tremtį ne kaip kažkam seniai nutikusią nelaimę, o kaip tarpgeneracinę, iš kartos į kartą keliaujančią traumą“, – sako spektaklio „Fossilia“ režisierė.
Atgal 
