Ankstyvą rytą į Josefo K. namus įsiveržia nepažįstami asmenys ir jį suima. Priežastis – nežinoma. Bet kokios pastangos išsiaiškinti „už ką“ ir kaip tai pateisinti – bergždžios. Josefas K. desperatiškai bando kalbėtis su teisėjais, tačiau veltui. Viskas vis labiau pasiklysta siurrealios biurokratijos labirintuose.
Ar procesas progresuoja? Nežino nei jis, nei žiūrovai. Teismo sprendimas taip pat nežinomas, tačiau Josefas K. jaučia, kad jo laikas senka. Viskas pavirto beprasmišku lėkimu bandant išsiaiškinti paslaptingą nuosprendį. Galiausiai jis suvokia: jo gyvenimas niekada jam nepriklausė. Paskutinius gyvenimo metus Josefas K. praleidžia nuolatinėje įtampoje dėl teisminio proceso, apie kurį niekas nieko nežino. Net teisėjai, nagrinėjantys jo bylą, negali pasakyti, kuo jis kaltinamas. Jis kaltas, nes šiame gyvenime kiekvienas gali būti kaltas dėl kažko ir to pakanka. Kadaise Šekspyras lygino žmogaus gyvenimą su teatru. Kafka žengė dar toliau: jis matė gyvenimą kaip nesibaigiantį teismą – beprasmį ir negailestingą.
Atgal 
