Renginiai kraunami
15.
05

REGYKLA

Klaipėdos dramos teatras

Kamerinė salė

Atviras lankymas 1 val. prieš ir po festivalio renginių

05.15–06.12

Vaizdo ir garso instaliacija

Adomas Zubė

XIX a. pagal griežtą arboristinį planą Kuršių nerijos smėlynai buvo apsodinti kalnapušėmis, turėjusiomis padėti sulaikyti tiek vietos gyventojų kaimus užklojantį, tiek į Klaipėdos uosto įplauką virstantį smėlį. Įspūdingos apimties projektas sukūrė naują, gausiai mišku padengtos nerijos vaizdą. Po daugiau nei šimto metų peraugusių savo natūralų amžių ir surambėjusių kalnapušių masyvai tapo degūs lyg parakas.

Žmogaus sukelti gaisrai ne kartą yra išdeginę nemažas Kuršių nerijos kalnapušynų teritorijas. Kiekvienas iš jų atvėrė juosvas miško laukymes, kurias visuomenė bei miškininkai nekantraudavo atsodinti. Tačiau, pasak Kuršių neriją tiriančių biologų, išdegindama dalį kalnapušyno, ugnis taip pat atvėrė erdvę natūraliai vystytis didesnei bioįvairovei ten, kur prieš tai dominavo vien kalnapušės, ir sukūrė buveines nykstantiems paukščiams.

Gaisrą įprasta suvokti kaip naikinančią jėgą. Nekontroliuojami ir klimatui šylant vis dažnėjantys laukiniai miškų gaisrai sunaikina daugybę vertingos augalijos ir natūralių buveinių. Tačiau, pasak aplinkos istoriko Stephen J. Pyne, turime per daug netinkamos ir per mažai tinkamos rūšies ugnies. Ugnis, net ir tokiais atvejais kaip šis, veikia kaip natūrali miškininkė, naikinanti kultūrinį kraštovaizdį, bet atverianti erdvę suvešėti natūraliam.

Garso žurnalistas ir menininkas Adomas Zubė, bendradarbiaudamas su Nidos tautinių šokių kolektyvu „Kalnapušė“, tęsia Nidos meno kolonijos organizuotoje rezidencijoje „Neringos miško architektūra“ pradėtą tyrimą ir pristato garsinį atminties kambarį – erdvę, kurioje pasakojama 2014-ųjų kalnapušynų gaisro Kuršių nerijoje istorija. Pokalbiai su gesinusiais gaisrus, balsai, šokis, fisharmonija ir lauko įrašai iš degimvietės susipina į chorą, pasakojantį gamtinę ir žmogiškąją netektį.

programa’24