Spektaklis, sukurtas pagal Marieke Lucas Rijneveld knygą „Vakaro nejauka“ – tai vizualus pasakojimas apie netektį ir jos kaupimąsi kūne bei vaizduotėje. Apie bandymą susidurti su tragedija, įkalinančia dešimtmetę veikėją ir jos artimuosius gedulo persmelktame pasaulyje. Apie poreikį atrasti prasmę mirtyje. Taip pat tai istorija apie brendimą ir vaikystės pabaigą.
Pasaulyje, kuriame karaliauja amžina žiema ir veriantis šaltis, klesti maginis mąstymas, burtai ir maldos. Visa tai regime mergaitės, žengiančios į paauglystę, akimis. Ji vienu metu yra ir įvykių stebėtoja, ir pasakotoja, ir fantazijų kūrėja – ji saugo atsiminimus apie tragediją, grumiasi su kaltės jausmu bei atsakomybe už tėvus, kovoja su vidinės tuštumos skausmu.
Pasaulio plastiškumas vaiko akimis ir knygoje aprašyta vaikiška vaizduotė leidžia kurti iš patirčių išaugusius vaizdinius, kurie virsta savarankiškais mikropasakojimais. Spektaklio vizualumą režisierė konstruoja iš nerimą keliančios kasdienybės, taip pat iš žmogaus ir gyvūno ryšio detalių. Per šią prizmę galime atidžiau pažvelgti į šeimos santykius – šeimos, kuri gyvena greta, bet ne kartu.
Spektaklyje nagrinėjamos mirties, depresijos ir paauglių seksualinio elgesio temos.
Kartu organizuoja: