Seniai seniai, kai jūra buvo ežeras, rūpestingos rankos pasodino sodą. Jį supo tankūs miškai, kuriuose klajojo didžiuliai, tada dar neišnykę mitiniai žvėrys. Aplink jį šniokštė sraunios upės. Užlieti saulės šviesos ir paukščių balsų, jauname sode augo vienas už kitą gražesni augalai – ryškių spalvų, įvairių formų, tekstūrų ir svaiginančių kvapų šventė. Klestintis sodas traukė ne vieno prašalaičio akį – vieni sustodavo pailsėti po plačiašakiais sodo medžiais ir padėkoję už prieglobstį keliaudavo toliau, kiti norėjo sodo grožio sau – godžiai draskė augalus, neatsargiai trypė takus, po jų apsilankymo sode atsiverdavo bjaurios žaizdos – su dirva suminti gėlių žiedlapiai, nulaužytos šakos, sutraiškyti nesunokę vaisiai. Rūpestingos sodininkų rankos kantriai ir su meile gaivino nukentėjusius augalus, sodino naujus ir puoselėjo juos, kol tuštumą užpildydavo žiedai, o tylą – taikus bičių dūzgesys. Bet neprašyti svečiai vis brovėsi į sodą, jį niokojo, kartais po jų apsilankymo jis visas primindavo kapines – vien išvartos, kelmai, skaudi dykynė. Kol atėjo diena, kai po dar vieno brutalaus jų meilės darbo sunaikinimo sodininkai tarė „gana“. Jie išpureno sutryptą dirvą, atsodino išplėšytas lysves, paglostė kiekvieną į gyvenimą besiveržiantį daigą, o tada apjuosė sodą neįžengiamais usnynais, gervuogynais, erškėčių ir šaltalankių krūmais, vienapiestėmis gudobelėmis, kadagiais, baltažiedėmis robinijomis – pašėlusiu duriančių, plėšiančių, dreskiančių augalų tankumynu – gražiu ir neįžengiamu. Sodas sulapojo, sužydėjo, subujojo vaisiais ir uogomis – jį pamačius visus viliojo ryškios spalvos, žavėjo saldūs kvapai, tarp žiedų siuvančių bičių dūzgesys ir paukščių čiulbėjimas. Gausos pašvaistė, saugoma dagių. Godūs prašalaičiai vis dar suka ratus, bet pakliūti vidun neįstengia. Nuo šiol sodas atviras tik gerbiantiems jo tvarką, klestėjimą bei nuoširdų sodininkų darbą. Mūsų kalba taiki ir rami. Bet savo sode auginsime dagius. Su nuostaba ir meile žvelgiame į pasaulį. Bet savo sode auginsime dagius. Mūsų širdyse atjauta ir viltis. Bet savo sode auginsime dagius. Per pasaulį einame siekdami nepalikti šiurkščių pėdsakų. Bet savo sode auginsime dagius. Tikime pasakomis laiminga pabaiga ir svajojame ateitį. Bet savo sode auginsime dagius.