Renginiai kraunami

DVIEJŲ KORĖJŲ SUSIJUNGIMAS

18:00
2025.
05.
16
Pirkti bilietą

Dėmesio! Renginys vyks Kauno nacionaliniame dramos teatre.

Nacionalinis Kauno dramos teatras

Didžioji scena
3:40 (su pertrauka)

Premjera 2024

Autorius Joël Pommerat
Iš prancūzų k. vertė Akvilė Melkūnaitė
Režisierius Artūras Areima
Scenografas Oles Makukhin
Kostiumų dailininkė Valdemara Jasulaitytė
Šviesų dailininkas Julius Kuršys
Kompozitorius Mantvydas Leonas Pranulis
Vaizdo menininkas Kristijonas Dirsė
Režisieriaus asistentė Asta Mačiulytė

Vaidina: Andrius Alešiūnas, Arnas Ašmonas, Eugenija Bendoriūtė, Mantas Bendžius, Deividas Breivė, Tomas Erbrėderis, Martyna Gedvilaitė, Vilija Grigaitytė, Motiejus Ivanauskas, Gytis Laskovas, Liubomiras Laucevičius, Agnieszka Rawdo, Vaidas Maršalka, Pijus Narijauskas, Miglė Navasaitytė, Inesa Paliulytė, Goda Petkutė / Saulė Gotbergė, Monika Poderytė, Dainius Svobonas, Sigitas Šidlauskas, Ugnė Žirgulė, Ridas Žirgulis

Spektaklis 16+

Spektaklio metu yra rūkoma, naudojami dūmai

Spektaklis lietuvių kalba su angliškais surtitrais

Joël Pommerat (g. 1963 m.) – savamokslis prancūzų menininkas, tapęs vienu labiausiai žiūrovų ir kritikų pripažintu šiuolaikinio teatro kūrėjų. Dirbdamas kaip dramaturgas ir režisierius pelnė ne vieną prestižinį teatro apdovanojimą – Prancūzų akademijos didįjį teatro prizą, Molière’o premiją ir kt. Jis rašo pasakų adaptacijas, kino scenarijus, kuria trumpametražius filmus, operas. Jo kūriniai tyrinėja sudėtingą žmogaus prigimtį, nuolat atnaujindami formą ir pasakojimą.

Pjesėje „Dviejų Korėjų susijungimas“ jis tiria meilės jausmą, derindamas mokslininko smalsumą ir menininko aistrą. Šį azartišką žaidimą perima režisierius Artūras Areima, po ilgesnės pertraukos sugrįžęs į Nacionalinį Kauno dramos teatrą. Spektaklyje išvysite septyniolika fragmentiškų istorijų, kuriose įvairiausiomis spalvomis ir apraiškomis skleidžiasi meilė / nemeilė. Kartais ji komiška, kartais melodramiška, banali, ironiška, absurdiška, siurrealistinė ar komplikuota kaip dviejų priešiškų valstybių santykiai. Meilės lauke verda kovos, dūžta likimai, virpa subtiliausių jausmų niuansai, ir visi siekia neįmanomo – tobulo meilės išsipildymo. Tačiau pilnatvė vargu ar įmanoma, nes nemeilė, abejingumas, praradimas, nusivylimas tėra skirtingos to paties jausmo raidos stadijos. Šiame akimirkų, atsitiktinių dialogų koliaže šmaikščiai pašiepiamos santykių klišės, perimtos iš literatūros, kino, televizijos. „Jaučiuosi kaip seriale“, – sako vienas veikėjas. „Jaučiuosi, tarsi man neteko kentėti“, – sako kita. „Tarp mūsų siaubingas nesusipratimas“, – konstatuoja trečias. Ir visi jie jaučiasi atsidūrę aklavietėje, nes siekia neįmanomo – dviejų skirtingų pasaulių susivienijimo.

Apie spektaklio režisierių

Režisierius Artūras Areima yra vienas įdomiausių jaunosios kartos teatro kūrėjų Lietuvoje. OKT / Vilniaus miesto teatre sukurtas spektaklis „Julijus Cezaris“, Nacionaliniame Kauno dramos teatre pristatyti „Plėšikai“ pagal F. Šilerį, A. Čechovo „Vyšnių sodas“, „Kartu“ pagal S. Zhadano romaną „Čiapajevas ir Pustota“, AAT | Artūro Areimos teatre gimę spektakliai: F. Richter „Po ledu“, „Ričardas II: Post factum“, „Nevykėlis“, „Medėjos kambarys“, K. Hensel „Klamo karas“, „Antikristas“ bei kiti režisieriaus darbai, nuolat provokuoja kritikų ir žiūrovų diskusijas. A. Areima ne sykį sulaukė profesionalių scenos meno vertintojų aukščiausių įvertinimų tiek Lietuvoje, tiek užsienio festivaliuose.

Areima jau pirmaisiais darbais apibrėžė savo antagonistinį, intelektualiu maištu ir apgalvota destrukcija grįstą santykį su vietos teatro tradicija. Būtent sąmoningas pasipriešinimas lyrizmui, ideologiniam ir estetiniam nuosaikumui, siekis išvesti aktorius bei žiūrovus iš savo komforto zonų ilgainiui ir tapo savotiška A. Areimos menine pozicija ir bene svarbiausiu kūrybinių ieškojimų varikliu. Nesvarbu, ar jis statytų klasiką, naujųjų laikų autorių pjeses, ar imtųsi kūrybinės laboratorijos, kolektyvinio rašymo praktikų.

Skirtingų prieigų sintezės ieškoma visuose sceninės raiškos lygmenyse – pradedant vaidyba, baigiant audiovizualiniais, erdviniais sprendimais. A. Areimos spektaklį sunku supainioti su kurio nors kito kūrėjo darbu. Jo meninė pozicija balansuoja tarp klasikinio teatro, epinio teatro tradicijos ir naujųjų laikų scenos meno reiškinių (su fiziniu teatru, šiuolaikiniu šokiu susijusios raiškos, performatyvios praktikos). A. Areima teatrine kalba tarsi ieško individualios prieigos kiekvienam savo darbui, atsižvelgdamas į estetinės ir socialinės tikrovės transformacijas. Jo ligšiolinė kūrybinė egzistencija – tai nesibaigiančios paieškos.

programa’25