„Šoku skalbimo mašinai ir tau, nes neatsimenu jokių mūsų pokalbių. Net nebežinau, ar jų iš viso buvo. Žmonės sako, kad mylėjai mane. O aš neprisimenu nei tavo buvimo kartu, nei tavo balso, nei prisilietimų. Turiu tik senų nuotraukų. Žiūriu į jas, matau tavo liūdną veidą ir vis kartojuosi tą vienintelį prisiminimą apie tave. Ir pradedu bijoti, kad to, ką prisimenu, iš tikrųjų niekada ir nebuvo. Todėl šoku. Šoku tau. Nes mes nebepasikalbėsime, bet gal dar galime kartu pašokti.“
Atrodo, toks nuvalkiotas klausimas „Koks tavo pirmasis atsiminimas apie mamą?“ kai kuriems yra tiesiog nepažįstamas. Pasaulyje, kuriame motinos yra arba deivės, arba pragaro siųsti monstrai, neturėti jokio mamos paveikslo – sunkiai įsivaizduojama. Kaip jį susidėlioti? Ar jo reikia? Kaip gyventi be mamos portreto?
2018 m. spektakliu „Šokis dulkių siurbliui ir tėčiui“ kūrybinį triptiką pradėjusi choreografė ir šokėja Greta Grinevičiūtė pristato antrąjį šeimos ryšius nagrinėjantį darbą. G. Grinevičiūtė bendradarbiauja su šiuolaikinio šokio kūrėju, atlikėju ir dėstytoju Andriumi Katinu, kuris spektaklyje pasirodys Helsinkyje įrašytose vaizdo projekcijose ar telefono skambutyje gyvenančiu balsiniu pavidalu. Judviejų nuotolinis darbas karantino metu ne tik išlaikė gyvą spektaklio idėją, bet ir suteikė jai naują formą, atkartojančią ir pačios šokėjos santykį su tėvu.
Spektaklio metu Greta žiūrovus kvies kartu keliauti per jos būtus ir nebūtus prisiminimus bei apsilankyti instaliacijoje – svajonėje, kurios nebeįmanoma susapnuoti.
Atgal 
