„Apolonas žalio vandens gelmėje man sužadino juvelyrinio inkliuzo metaforą. Vanduo – brangakmenis be šviesos, aklinoje tamsoje, neturi savo scenos. Festivalio anotacijoje nuskamba frazės: „dieviškoji kibirkštis“, „nutvieskia jį Šviesa“, „atgyja ir sužydi“, taigi, savo vizualinėje komunikacijoje su žiūrovu stengsiuosi tai įgyvendinti.
Tarptautiniam teatro festivaliui „TheATRIUM“ pasirinkau du akcentus: briliantinę žalumą ir tikėjimą. Instaliacijoms ir performansui atsirinkau erdves, kuriose tam tikra prasme įvyksta tranzitinis laiko veiksmas, sakraliausias momentas. Jame kiekvienas įsitraukia, peržengia ribą savo noru pamatyti ir pažymėtas išeina. Vizualiniai, ritualiniai vaidmenys įtraukia ir apnuogina žiūrovą. Kiekvienas jų su malonumu atlieka budelio ir „šventojo“ karūnaciją. Tam neabejotinai reikalingas vynas ir patepimas – lyg sakramentas.
Klaipėdos dramos teatro fasadas taip pat istorijos paženklintas nenuplaunama dėme, bet ne tokia jau ir išskirtine, kad teatro balkone negalėtų pasirodyti popiežius (-ė).
Briliantinė žaluma – atakų prieš tiesą ir tam tikra prasme šviesą įrankis. Rytinio bloko šalyse vis dar gaji paniekinanti taktika atakuoti kitą (demokratinę) nuomonę, apipilant briliantinės žalumos preparatu. Jis naudojamas odos nubrozdinimams, įdrėskimams ir aplink juos esančios nepažeistos odos gydymui, tepamas susižeidus, o vėliau, jei reikia, vieną ar kelis kartus per parą tol, kol žaizdos užgyja.
Tikėjimas yra bažnyčia, ritualiniai šviesos pliūpsniai, nors tiesa slypi kažkur anapus. Toje šviesoje yra daug tamsos ir žaizdų: nuolatiniai skandalai dėl seksualinio išnaudojimo, galios, fake’o ir t. t. Tai apima daug kultūrinės ir socialinės politikos aspektų – visą tai, kas susiję ir su mumis pačiais.
Prancūzų filosofas Michel Foucault teigė, kad mes, kaip visuomenė, esame per daug susimokę už „teisingas“ interpretacijas, nukreipdami dėmesį nuo to, ką tiksliai norime pasakyti. Suliedama briliantinę žalumą ir moters popiežės vaidmenį noriu atkreipti dėmesį į stigmas, kurios visuomenėje dar yra atviros kaip neužsitraukusios žaizdos, nors jų aktualumas jau seniai nebėra esminis. Festivalio metu pristatysiu dvi instaliacijas ir atliksiu performatyvius veiksmus. Man bus smalsu daugiau stebėti nei veikti, vis identifikuojant nuolat eteryje tvyrančius memus. Eksponuojamos prūsų mėlio spalva aplietos rombo plokštelės – tai šiandienos inkliuzai, kuriuose svarbu bus rasti save.“
Atgal 
