ANONIMINIAI ŠOKIAI

Prieblandoje skendinčiame kambaryje – įprastos kėdės, registratūros nuotrupos, pro duris besiskverbiantys keisti garsai ir neoninė šviesa. Aplinka atpažįstama, bet neapibrėžta: ar tai gydymo įstaigos laukiamasis, religinės bendruomenės erdvė, o gal požeminė slėptuvė? Čia renkasi žmonės, ieškantys pagalbos, išsigelbėjimo ar bent trumpos užmaršties. Jie kantriai laukia savo eilės patekti ten, kur, regis, bus išspręsti visi rūpesčiai. Bet ar jiems tikrai įmanoma padėti?

„Anoniminiai šokiai“ – įtaigios atmosferos tarpdisciplininis spektaklis, kuriame teatras, muzika, judesys, tekstas ir vaizdas kalba apie desperatiškas dopamino paieškas ir nuolatinį norą pabėgti nuo realybės. Veikėjų monologuose subtiliai susipina realios kūrėjų patirtys ir fikcija – nutrinama riba tarp to, kas išgyventa, ir to, kas suvaidinta.

Spektaklis kalba apie norą išlikti, pasikeisti, gal net patirti vidinį nušvitimą; apie „buvusio gyvenimo abstinenciją“, kuri atveda žmones į laukiamąjį – erdvę, esančią tarp vilties ir baimės, tarp asmeninio gijimo ir bendros būsenos. Laukiamasis tampa visuomenės metafora – vieta, kur individualus gijimas neišvengiamai persipina su kolektyvine būsena.

Spektaklio pagrindas – improvizacijų metu atrasta veiksminė dramaturgija. Sceninę kalbą formuoja ne vien žodis – svarbi muzika, kurioje susipina šiuolaikinė elektronika ir baroko estetika, judesys, pauzės ir tyla.

Šį spektaklį kūrė gausus Šiaulių dramos teatro aktorių ansamblis, todėl kūrinys gimsta iš juslinio, jausminio, nuojautomis grįsto žvilgsnio į pasaulį.

„Anoniminiai šokiai“ – ne išpažintis ir ne pamokslas, o patirtis, kurioje žiūrovas kviečiamas stebėti, klausytis ir atpažinti save laukimo erdvėje.