PRIMA DONNA

Tai intymus savęs ieškojimas, muzikinis monospektaklis, kur žiūrovas tampa siena – tylia solistės vidinių išgyvenimų klausytoja. Tai ne tik koncertas, bet ir teatrinė išpažintis, joje susipina operos herojų balsai, asmeniniai monologai, poezija ir muzika. Solistė kalbasi su savo atspindžiais – Giuditta, Esmeralda, Laureta, Miuzeta, Kleopatra, Margarita, Undine. Kiekviena jų – tai dalelė jos pačios, moters, ieškančios savęs tarp vaidmenų, prisiminimų, troškimų ir tylos. Spektaklis kviečia žiūrovą ne tik klausytis, bet ir jausti, atpažinti save, permąstyti, kas slypi už grimo, už scenos, už kasdienybės kaukių.

„Prima donna“ – pirmoji dama. Tai teatro solistės, ilgą laiką buvusios pagrindinių vaidmenų atlikėja, drama. Jos kūne tūno ryškiausi operos personažai – nuo naivios Lauretos iki tragiškos Margaritos baigties, nuo koketiškos Miuzetės iki savęs atsisakančios Undinės. Visi personažai pasidalinę kūną ir sąmonę lygiomis dalimis. Jie gyvena ir sprendžia problemas ne tik teatro scenoje, bet ir dominuoja realiame gyvenime. Virtę jos kaulų čiulpais, skverbiasi į amžinąjį išlikimą realiame kūne. Kartais ji jaučiasi apsėsta svetimų gyvenimų, o kartais pamesta. Išdraskyta personažų emocijų, pradeda gyventi kreivų veidrodžių pasaulyje tarp tūkstančių „aš“. Įsisupusi į teatro gyvenimą, solistė tampa tik laidininke ir klausia savęs, ar aš tik tobula klausa kitų gyvenimams? Kas tas žmogus, žvelgiantis į mane veidrodyje? Sėdėdama savo užuovėjoje, grimo kambaryje, tarsi klausykloje, ji atlieka išpažintį sau, ieškodama savojo „aš“. Dar kartą pergyvendama ryškiausius personažus, ji renkasi savo daleles, rūšiuodama, ieškodama joms vietos savo kūne. Scenos žmogaus gyvenimas visada tiesiogiai susijęs su jo išgyvenamu personažu. Norėdamas perteikti kito žmogaus būtį, esi priverstas perleisti jo patirtį per savo patirtį, jo mąstymą – per savo mąstymą. Tam tikru momentu „aš“ ir personažas tampa stipriu vienetu ir prabyla mums, žiūrovams. Kartais tų gyvenimų tiek daug, o gal jie daug stipresni – jie pradeda kelti sąmyšį tavo galvoje. Tada esi priverstas ieškoti savo laiko, veido ir balso.