KANTAS. KAMBARYS, KURIAME NEGALVOJAMA

Pirmą kartą Valstybiniame Vilniaus mažajame teatre tarptautiniu mastu pripažintas Lietuvos režisierius Oskaras Koršunovas pristato spektaklį, sukurtą pagal žymaus dramaturgo Mariaus Ivaškevičiaus pjesę.

Pjesė skiriama Prūsijos filosofo Immanuelio Kanto, stebinusio ne tik mąstymu, bet ir gyvenimo būdu, aplinkai. Žymiausiu savo veikalu „Grynojo proto kritika“ filosofas buvo užsibrėžęs kone neįmanomą misiją – ištirti proto ribas ir sukurti tvirtus pagrindus metafizikos mokslui, kuris to meto pasaulyje laikytas būtinu ir neišvengiamu. Protu tyrinėdamas proto galimybes filosofas sukuria vieną įspūdingiausių darbų žmonijos minties istorijoje. Skirtingai negu sudėtingas ir painus Kanto mąstymas, spektaklis kantiškąjį pasaulį pristato įtraukiančiai, šmaikščiai ir net tęsia paties filosofo projektą, draminėmis priemonėmis „ištirdamas“ pačią draminę formą.

Kūrinys nukelia į 1784 m. Karaliaučių. Prūsijoje lapkričio mėnuo. Tvyro nuojauta, kad visuomenė išgyvens reikšmingus socialinius pokyčius. Į nugarą jau alsuoja Didžioji Prancūzijos revoliucija. Laikydamasis įprasto ritualo valgyti ilgesnius pietus vyriškoje kompanijoje ir – svarbiausia – šiukštu nekalbėti apie darbą, filosofas sėdasi pietauti.

Prie stalo vyrai ima postringauti apie šį ir apie tą, kalbama apie kasdieną namuose ir šiandieną apskritai. Neaplenkiamos ir ligos – Kantą ir jo tarną Martiną kankina vidurių spazmai. Tačiau greitai ima aiškėti, kad tai nėra paprasti negalavimai, kažkas nutiko su pačia gamta. Vyrų pokalbį sutrikdo skambutis į duris ir netikėtai pasirodo viešnia, prisistatanti seno Kanto bičiulio Džozefo Gryno dukterėčia. Atvykusi iš rūke paskendusios Škotijos, ši nori, kad filosofas jai pasirašytų „Grynojo proto kritiką“. Nenoromis vyrai įsileidžia damą, o ji, net ir nelabai mokėdama vietinę kalbą, nepaiso pietų logikos ir įsivelia į filosofines diskusijas. Kantas sutinka Fobi praskleisti uždangą į žmogų, narsto jį filosofų tiriamomis dalimis, pabando nubrėžti skirtumą tarp žmogaus ir gyvulio. Po kurio laiko Fobi dingsta, sukeldama paslaptį, dar labiau paskatinusią pratęsti diskusijas apie žmogų ir jo laikinumą.

Biografiniai faktai liudija, kad I. Kantas valgydavo tik kartą per dieną, kelias valandas trunkantis pasisėdėjimas dažniausiai vykdavo draugų kompanijoje. Visą gyvenimą buvęs silpnos sveikatos, Kantas turėjo gerą humoro jausmą, puikiai žaidė biliardą, bet pasižymėjo kuklumu ir paprastumu, laikėsi labai griežtos disciplinos, mažai miegojo. Nebuvo vedęs, niekad neišvyko iš gimtojo miesto, nors mėgo skaityti kelionių aprašymus ir juos perpasakoti savo draugams. Pasižymėjo tokiu punktualumu, kad, sakoma, pagal jo rutiną Karaliaučiaus gyventojai galėjo pasitikslinti savo laikrodžius.

Išaukštinęs protą ir apmąstęs, kad daiktų, kokie jie yra „patys savaime“, žmogus pažinti vis vien negali, jis visą patirtį apie pasaulį pavertė tik žmogaus mąstymo rezultatu. Taigi, pasaulis atsiveria tik tiek, kiek jį supranta pats žmogus. Kantas siekė, kad žmogus lavintų protą ir taip išsivaduotų iš jį kaustančių prietarų, trukdančių būti išties laisvam.

Lietuviškų šaknų turintis I. Kantas šiandien laikomas vienu iš įtakingiausių filosofų istorijoje, o „Grynojo proto kritika“ savo idėjomis yra neištrinamas veikalas filosofijos mokslo raidoje. Atsispirdami nuo I. Kanto pamatinių idėjų, be daugumos kitų žymių mąstytojų, iškilo ir tokie didieji filosofai kaip Arthuras Schopenhaueris ir Martinas Heideggeris, kurių mąstymo įtaka aiškiai justi šiandienos pasaulyje.