SAYONAKIDORI

uka-uka: garsas, kai nuolat esi šiek tiek neteisus, neatsargus, neatsakingas, išsiblaškęs. Lakštingalų koridoriai padeda būti pasiruošusiam, o ne „uka uka“.

uwaa: garsas, kai jausmo negali išreikšti žodžiais, arba kažkas nepaaiškinamo.

Mushi mushi : vabzdžių skleidžiamas garsas, kai jie yra priversti palikti jūsų kūną, arba juokas, kai išreiški neįsivaizduojamą situaciją, arba kai esi „garinamas gyvas“. Taip pat, labai drėgnas.

boro-boro: garsas, kai viskas aplinkui nyksta*

* Onomatopėjos iš Polly Barton knygos „Fifty sounds“

Sayonakidori (iš japonų kalbos – lakštingala) – onomatopėjų peizažas, atskleidžiantis, kaip japoniškos onomatopėjos (daiktų ar reiškinių atitikmenys garse) leidžia perteikti garsus žodžiais.

Kompozitorė ir kūrinio režisierė Agnė Matulevičiūtė vizitų į Japoniją metu aplankė Nijō pilį, norėdama susipažinti su šio unikalaus statinio architektūra ir jo grindimis, kurios skleidžia garsus, panašius į paukščių balsus. Apie „lakštingalų grindis“ kalbama kaip apie mitą – tai galėjo būti apsaugos sistema, padedanti apsiginti nuo įsibrovėlių, ar tiesiog neintencionali architektūrinė klaida. Menininkę domina tai, kad šis mitas vis tiek yra kažkieno užrašomas ir pasakojamas. Toks dualumas atveria ypač plačius ir įdomius kontekstus, temas performanso kūrimui. Pasivaikščiojimas „lakštingalų grindimis“ įkvėpė menininkę sukurti kūrinį pastatui, grojant juo kaip muzikiniu instrumentu, žaidžiant tuo, kas nematoma, o tik girdima ir atvirkščiai. Tai – muziką ir šokį jungiantis kūrinys, kuriame atlikėjai patys formuos garsinį audinį, pasitelkdami savo kūnus ir balsus.

Muzikinio performanso temos kyla iš Japonijos kultūros stebėjimo per atstumą ir jos interpretacijos europiečio akimis: saugumas, kito baimė, šmėklų kultūros nuotrupos, nejaukos fenomeno tyrinėjimai. Lakštingalų koridoriaus garso technologija, naudota apsaugai, inspiruoja puolimo, gynybos ir privatumo temas. Saugumas čia – ir vidinė būsena, ir pasaulio nesaugumo baimė.