Kaip galėtų atrodyti IV a. Marijos Egiptietės, klaidžiojančios po šiuolaikinę urbanizuotą „dykumą“ ir ieškančios išsilaisvinimo, istorija? Ar civilizuotoje visuomenėje liko mažiau prievartos ir smurto? Ar ji tapo empatiškesnė? Tolerantiškesnė? Mes kalbame apie žmogaus teises, moters padėtį ir laisvę, bet ar tikrai esame išsivadavę iš viduramžiško patriarchalinio šešėlio?
Gandais ir mistika apipinta Marijos Egiptietės istorija – tai taškas, nuo kurio atsispiria spektaklio kūrėjai. Ši savo kūną priversta pardavinėti moteris, gyvenusi IV a. Aleksandrijoje, kartu su piligrimais keliavo į Jeruzalę. Visgi vartai prie Šventojo kapo jai buvo užverti. Po to ji ilgus metus klajojo dykumoje, ieškodama atgailos ir ramybės.
„Marija Egiptietė yra moteris, kuri niekada nepasiduoda. Ji eina į priekį, nors gyvenime patiria baisingą smurtą ir prievartą. Ši moteris man itin artima. Aš ją labai jaučiu, joje yra daug manęs. Tai nėra tik vaidmuo – tai mano sielos skrydis į bedugnę ir kartu atspirtis naujam gyvenimui. Man šis spektaklis padeda atsitiesti, galbūt, tai padės ir kitiems. Tai spektaklis apie moterį. Jis ir apie mane, ir apie mano mylimas moteris – mano mamą, drauges. Apie kiekvieną sužeistą, nuliūdusią, kenčiančią, išduotą, patiriančią prievartą. Manau, jog pasaulyje yra labai daug moterų, kurios susidūrė su kančia, smurtu ir prievarta“, – sako E. Jackaitė.
Pasak spektaklio kūrėjų, šiandien Marija Egiptietė gali būti kiekviena moteris – mama, dukra, sesuo, žmona, kasdien laviruojanti ta aštria riba tarp šventosios ir nuodėmingosios.
Atgal 
